linas linkevicius.JPG

Užsienio reikalų ministras

Linas Linkevičius

Ministro darbotvarkė cv Twitter

ES kaimynystės politika

Sukurta 2013.12.05 / Atnaujinta 2019.01.24 15:37

Europos kaimynystės politika (EKP, angl. ENP) – tai 2004 metais pradėta įgyvendinti santykių su Europos Sąjungos išorės partneriais Rytuose ir Pietuose politika, kuria siekiama gerovės, saugumo ir stabilumo ES kaimynystėje per įgyvendinamus specifinius politinius ir ekonominius susitarimus, plėtojamą daugiašalį bendradarbiavimą.

Įgyvendindama EKP priemonę ES siūlo kaimyninėms šalims išskirtinius santykius, kurie grindžiami abipusiu įsipareigojimu puoselėti bendras vertybes - demokratiją ir žmogaus teises, teisinės valstybės, gero valdymo, rinkos ekonomikos principus ir darnų vystymąsi.

Europos kaimynystės politika apima 16 valstybių kaimynių: 10 pietinių valstybių (Alžyrą, Egiptą, Izraelį, Jordaniją, Libaną, Libiją, Maroką, Palestinos Autonomiją, Siriją, Tunisą) ir 6 rytines valstybes (Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Sakartvelą, Moldovą, Ukrainą).

2011 m. buvo įgyvendinta EKP peržiūra, po kurios ES santykiuose su kaimynėmis pritaikė diferenciacijos ir daugiau paramos už daugiau reformų principus (angl. more-for-more). ES įsipareigojo skirti daugiau dėmesio ir siekti glaudesnių santykius su tomis valstybėmis, kurios sėkmingai įgyvendina demokratines, socialines ir ekonomines reformas ar siekia tokias reformas vykdyti. Tuo pačiu, diferenciacijos pricipo taikymas ir patvirtinta naujoji Europos kaimynystės priemonė (angl. European Neighbourhood Instrument) leidžia ES kurti unikalius santykius su kiekviena kaimyne, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų specifinę situaciją, pasirinktą santykių su ES ambicijų lygį ir išnaudojant turimus instrumentus bei programas.

Siekiant spręsti naujus uždavinius kintančiose kaimyninėse šalyse, kita EKP peržiūra įgyvendinta 2015 m. Dėl šios peržiūros Komisija ir Europos išorės veiksmų tarnyba rengė plataus masto viešas konsultacijas. Peržiūros rezultatas – diferenciacijos, lankstumo ir atsakomybės principais grindžiama persvarstyta politika, kurios bendras tikslas – stabilizavimas. Peržiūrėta EKP gerokai daugiau dėmesio skiria saugumo klausimams. Išskiriamos 4 svarbiausios naujos EK politikos sritys:

  • gero valdymo, demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių;
  • darnaus ekonomikos vystymosi;
  • saugumo;
  • migracijos ir mobilumo.

EKP iš principo yra dvišalių ES ir kiekvienos šalies partnerės santykių politika, tačiau, siekiant sustiprinti ir labiau pritaikyti turimus instrumentus šalių poreikiams, buvo sukurtos regioniniu pagrindu pagrįstos daugiašalės platformos: Rytų partnerystė ir Viduržemio jūros partnerystė.

Kaimynystės politikai įgyvendinti pasitelkti instrumentai: Ataskaita apie valstybę (angl. Country Report), kurioje įvertinama šalies politinė ir ekonominė padėtis; sudaromas Veiksmų planas (angl. Action plan), kuriame atsižvelgiant į ES interesus ir partnerės galimybes ir poreikius, nustatomi politinių ir ekonominių reformų prioritetai; partnerių pažangai įgyvendinant reformas įvertinti atliekama Pažangos ataskaita (angl. Progress Report).

Europos kaimynystės instrumentas (angl. European Neighbourhood Instrument, ENI) – bendras instrumentas, apimantis visą finansinę paramą.

Daugiau informacijos

eeas.europa.eu

Rytų partnerystė

2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame ES ir Rytinių šalių valstybių vadovų susitikime buvo įsteigta Rytų partnerystė. Jos tikslas – plėtoti ir vystyti bendromis europinėmis vertybėmis pagrįstą santykių su Rytų Europos šalimis partnerėmis politiką. ES remia plačias demokratines, socialines ir ekonomines reformas šiose šalyse ir siekia sukurti sąlygas glaudesnei politinei ir ekonominei ES bei šalių partnerių integracijai.

Daugiau informacijos apie vieną iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų

Pietų kaimynystė

Pietų kaimynystė – sudėtinė Europos kaimynystės politikos dalis. ES ir pietinių Viduržemio jūros šalių regiono partnerystė – tai santykių strategija su kaimyninėmis šalimis ES pietuose, siekiant demokratinės, stabilios ir taikios kaimynystės. Partnerystė vystoma atsižvelgiant į kiekvienos valstybės poreikius, galimybes ir apsisprendimą ją gilinti. ES teikia paramą ir gilina partnerystę pagal tai, kiek pažangos pasiekia atitinkama šalis, įgyvendindama reformas demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, socialinio teisingumo, gero valdymo ir teisinės valstybės srityse. Valstybėms, darančioms didesnę pažangą, suteikiama galimybė pasinaudoti didesne parama, gilesne ekonomine integracija ar palengvinant keliones tam tikroms socialinėms grupėms.

Sąjunga Viduržemiui (angl. Union for the Mediterranean - UFM) santykių su pietinėmis ES kaimyninėmis šalimis institucionalizavimo priemonė, siekiant stiprinti Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių partnerystę ir suteikti postūmį bendriems projektams. UfM vadovaujasi 1995 m. Barselonos deklaracija (jos tikslais – siekti taikos, stabilumo ir saugumo) ir Barselonos proceso pasiekimais – įtvirtinti daugiašalę partnerystę, sustiprinti integracijos ir regioninės sanglaudos potencialą.

UfM dokumentais įtvirtintas bendras pirmininkavimas ir įsteigtas UFM Sekretoriatas. Šiaurės valstybių bendro pirmininkavimo funkciją atlieka ES išorės veiksmų tarnyba (EIVT), o pietinės valstybės renka pirmininkaujančią valstybę dvejiems metams.

Naujienlaiškio prenumerata