Kultūrinis bendradarbiavimas

Kultūrinis bendradarbiavimas

2001 m. lapkričio 22 d. pasirašyta Kultūros ministerijų sutartis dėl bendradarbiavimo. Šios sutarties pagrindu buvo parengta abiejų šalių kultūrinio bendradarbiavimo programa 2005-2006 m. Bendradarbiavimas vyksta įvairiose kultūros srityse.

Valstybinės įmonės „Centralizuota Minsko valstybinių viešųjų bibliotekų sistema“ bibliotekoje-filiale Nr. 20 veikia lietuviškos literatūros skyrius. Plėtojamas bendradarbiavimas kino srityje, rengiamos parodos, vyksta folkloro kolektyvų pasirodymai.

1997 m. gruodžio 11 d. Minske pasirašytas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei Baltarusijos Respublikos švietimo ministerijos susitarimas dėl bendradarbiavimo švietimo srityje ir šį susitarimą įgyvendinančią Bendradarbiavimo programą 2005-2009 m. (2005 m. liepos 12 d.).

Įsteigta Lietuvos ir Baltarusijos švietimo ir mokslo ministerijų atstovų konsultacinė komisija (svarstomi lietuviškų ir baltarusiškų mokyklų veiklos ir kiti bendradarbiavimo klausimai).

Baltarusijos valstybiniame pedagoginiame M. Tanko universitete įsteigtas lituanistikos skyrius, o Vilniaus pedagoginiame universitete – baltarusių filologijos katedra.

Kultūra, švietimas, istorija

Archeologų aptinkami pėdsakai liudija, kad pagoniškoji Lietuvos kultūra buvo visų baltų genčių kultūros dalis. Pagonių meistrų gaminti papuošalai, ginklai, medinė architektūra, iš amžių glūdumos pasiekiantys mūsų dienas, nepaliaujamai mena mįsles mokslininkams, ieškantiems tautos kultūros šaknų.

Lietuvos kultūra nebuvo izoliuota. Jau XIV a. Lietuva plačiai atvėrė duris Europos kūrėjams, dailiųjų amatų meistrams. Iš viduramžių, ypač vėlyvųjų, mūsų dienas pasiekė daug kultūros paveldo objektų: Vilniaus senamiestis, svarbus Europos mastu, kuris yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus, Trakų, Gedimino pilys, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčiai.

Lietuva garsėja piliakalnių, kuriuose stovėjo medinės gynybinės pilys, gausa ir įvairove. Piliakalniai, apipinti legendomis, kalbančiomis apie žemėn prasmegusius dvarus ir bedugnius šulinius, tapo neatsiejama Lietuvos kraštovaizdžio dalimi.

Kartu su protėvių kalba iš senų gadynių mūsų laikus pasiekė senieji menai ir amatai. Ypač gilios kryždirbystės tradicijos. Ši unikali lietuvių liaudies meno rūšis įtraukta į UNESCO “Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo” sąrašus. Važiuojant per Lietuvą, į akis krenta gausybė medinių, kaltinių kryžių, stogastulpių, koplytėlių. Pastatyti kryžkelėse, miško aikštelėse, sodybose, jie mena svarbias Lietuvai ar jas pastačiusiam žmogui akimirkas, saugo nuo pikto, kelia praeivio akis į dangų, o širdį – į maldą. J. Bieliauskas, V. Braslauskas, Br. Buračas, J. Dzidaveckas, N. Mockus, J. ir K. Orvidai – garsių kryždirbių vardai, bet savą kryždirbį-dievdirbį gali atrasti vos ne kiekviename kaime.

Įvykus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės unijai, literatūra Lietuvoje buvo kuriama tik lenkų ir lotynų kalbomis. Šis laikotarpis žmonijai padovanojo garsius poetus - Sarbievijų, Husovianą ir daugelį kitų. Jų gyvenimą bei darbus ir šiandien primena Vilniaus universitetas, nuostabus savo architektūra, įsikūręs pačioje sostinės širdyje ir pelnytai vadinamas tautos kultūros lopšiu, lig šiai dienai ugdantis naujuosius Lietuvos kultūros korifėjus.
Prasidėjus tautiniam atgimimui XVIII a., pradėta rašyti lietuvių kalba. Daugelį to meto šviesuolių darbų tebesaugo didelės Lietuvos bibliotekų saugyklos.

Regioniniai Lietuvos kultūros skirtumai atspindi sudėtingą valstybės istoriją: viena nuo kitos skiriasi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūros, savo savitumu skiriasi nuostabiomis tarmėmis skambantys Didžiosios Lietuvos - Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos - regionai. Todėl Lietuva pagrįstai didžiuojasi neišsemiamais folkloro klodais: įvairiaspalviais rūbais, vingriausiomis dainomis, pasakų ir sakmių gausybe, tarmių skambumu ir kalbos žodingumu.

Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra unikali tuo, kad tai - viena iš dviejų gyvų likusių indoeuropiečių prokalbės baltų kalbų grupei priklausančių kalbų. Kitos, viduramžiais gyvavusios, prūsų ir jotvingių kalbos, deja, mirė, fiziškai sunaikinus jomis kalbėjusius žmones…Šiuo metu yra apie 3 mln. lietuvių kalba kalbančių žmonių. Pagrindinės lietuvių kalbos tarmės yra aukštaičių ir žemaičių, jos ėmė formuotis XIII amžiuje. Pirmasis rašytinis lietuvių kalbos paminklas yra Martyno Mažvydo ”Katekizmas”, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. XVIII a. pasirodė pirmasis originalus lietuvių poezijos kūrinys – Kristijono Donelaičio poema ”Metai”.

Lietuvių tautosakoje yra daug žaidybinių elementų. Galbūt todėl viena iš prioritetinių Lietuvos kultūros sričių yra teatras. Teatro užuomazgos randamos seniausiais laikais. Vaidyba pasireikšdavo įvairiausiomis formomis, sodybų klojimuose, kiemuose ir net bažnyčiose. Polinkis į simbolinį realybės vaizdavimą, vaidinimą gyvas ir šiandien – Lietuva turtinga puikiais režisieriais, aktoriais, profesionaliais ir mėgėjiškais teatrais, kurių gali rasti net giliausioje šalies provincijoje, jie mėgiami užsienio šalyse, puikiai vertinami, niekada nestokoja žiūrovų dėmesio. Lietuvos teatrai pelno tarptautinį pripažinimą ir dosniai dalina savo kūrėjus didžiųjų teatrų scenoms. Talentingų režisierių O. Koršunovo, E. Nekrošiaus, R. Tumino pavardės mirga ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio spaudos puslapiuose.

Lietuviai nuo seno vadinami dainių tauta. Lietuvių liaudies dainų skambumas ir lyrizmas iki šiol yra neišsenkamas šaltinis muzikams – kompozitoriams ir atlikėjams. Lietuvos muzikų pasiekimai susilaukia didžiulio tarptautinio pripažinimo. Muzika, nebetelpanti koncertų salėse, išsilieja į miestų gatves. Klasika, rokas, džiazas pinasi, papildo vienas kitą, o kartais suskamba grynojo žanro versmėm – festivaliais. Plačiai žinomas, keliaujantis klasikinės muzikos festivalis ”Muzikos ruduo”, Vilniaus festivalis, chorų festivaliai, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Druskininkų džiazo festivaliai, virstantys miestų šventėmis ir sutraukiantys begales klausytojų ir atlikėjų iš Lietuvos ir iš viso pasaulio. Galima nepaliaujamai vardinti scenos grandų, puikių muzikantų, dainininkų ir dirigentų vardus: P. Geniušas, P. Vyšniauskas, M. Rubackytė, S. Stonytė, S. Trimakaitė, V. Noreika, S. Sondeckis, G. Rinkevičius, J. Domarkas… Daugelis jų ne tik koncertuoja, bet ir moko jaunus žmones savo kūrybos paslapčių šalies bei užsienio menų akademijose. Lietuvos muzikos kūrėjų ir atlikėjų virtuoziškumu žavisi klausytojai net ir tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Po pirmojo pasaulinio karo, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, prasidėjo intensyvus nacionalinės lietuvių kultūros atgimimas. Plejada lietuvių rašytojų, dailininkų, muzikų, architektų, iš kurių daugelis garsūs ne vien Lietuvoje (M.K. Čiurlionis, O. Milašius), puoselėjo tautinę kultūrą. Daug kultūros paminklų byloja apie šį vaisingą, kupiną optimizmo ir džiaugsmo, darbuojantis laisvos Tėvynės labui, laikotarpį. Deja, didelė jų dalis buvo sunaikinta prasidėjus sovietinei okupacijai.
Jauni, energingi kūrėjai pasitraukė į Vakarus arba pražuvo Sibiro lageriuose. Kol Lietuvos kultūra duso ideologizuojama ir internacionalizuojama, jos daigeliai emigracijoje davė gausų derlių, ypač literatūrinį. Emigracijos poetų B. Brazdžionio, H. Nagio, K. Bradūno eilės nevystančia klasika skamba dažno lietuvio lūpose, o J. Mekas, E. Cinzas, I. Šeinius, T. Venclova tapo neatsiejama pasaulio kultūros dalimi, įnešę į ją savą, lietuvišką, indėlį. Paradoksalu, bet baisiuoju Raudonuoju periodu lietuvių kultūra praturtėjo, jos aruodus pildė puikūs poetai J. Marcinkevičius, S. Geda, M. Martinaitis, teatrai lūžo nuo pjesių ir pastatymų gausos, o žmonės, tarsi norėdami pasislėpti nuo sovietinės kasdienybės, atvira širdimi sėmė kultūrinių vertybių versmes.

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva vėl atsivėrė pasaulio kultūrai. Unikalių simbolių visuma, tautos mentalitetas, sudarantis kultūros branduolį, tapo pasiekiamas kiekvienam juo besidominčiam pasaulio piliečiui. Lietuvių kultūros atstovai sėkmingai įsilieja į pasaulio kūrėjų gretas. Lietuvos miestus puošia puiki nauja architektūra, dailės galerijose – įvairiausių žanrų tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros darbai. Šalia tradicinių meno žanrų paminėtinos nūnai populiarios instaliacijos ir įvairūs projektai, rengiami lietuvių menininkų arba bendri su užsienio kolegomis.

Lietuvių kultūra istorijos tėkmėje atlaikė daug išbandymų. Nepaprastai stiprus jos kūrėjų potencialas žengia į tolimesnę brandą, įnešdamas savitą indėlį į bendrapasaulinę kultūrą.